Bazilionai

Skip to main content

  • Istorija
  • Naujienos
  • Skelbimai
  • Bazilionų įstaigos ir organizacijos
    • Bendruomenė
    • Bažnyčia
    • Mokykla
    • Darželis
    • Kultūros įstaigos
    • Ambulatorija
    • Paštas
    • Gaisrinė
  • Lankytinos vietos
  • Galerija
    • Gyvenimo dulkes nubraukti
    • 2011-ųjų pavasaris
    • Naujųjų Metų naktis Bazilionuose
    • Liepos 6-osios šventė Bazilionuose
    • Velykinė paroda
    • Žiemos išdaigos pagal S.Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“
    • 2009 - ųjų ruduo
    • "Bazilionų kasdienybė"
  • Kaip mus rasti
  • Forumas

ŽODIS BAZILIONŲ BENDRUOMENEI

Bazilionuose buvom ateiviai - 1944 metų rudenį, dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, atvažiavom čia su tėvu, paskirtu veterinarijos gydytoju, taip ir likdami visam gyvenimui.

Kodėl visam?
Kiekvienas žmogus turi tėviškę ir Tėvynę. Net jeigu neturi savo tautos sukurtos valstybės. Tėviškė - kur tu gimei. Tėvynė - kur gyveno tėvai.
Mano tėviškė yra Joniškėlis, kuriame likimo dėka teko pabūti vos metus. Visa vaikystė ir jaunystė prabėgo čia, Bazilionuose, į kuriuos ir dabar sugrįžtu ne tik dėl to, kad labai ilgai čia buvo mano „pasaulio centras", bet ir dėl to, kad čia palaidoti visą savo garbingą gyvenimą nugyvenę mano tėvai. Čia - mano Tėvynė. Nes tikroji Tėvynė yra ten, kur palaidoti tavo tėvai ir tėvų tėvai. Štai kodėl vaikai Atgimimo metais iš Sibiro ir Šiaurės gabeno Lietuvon savo tėvų kaulus - jie negalėjo sutikti, kad jų Tėvyne taptų prievartos žemė.
Bazilionai, tiesą sakant, man yra ir beveik tėviškė: nors ir ne čia gimiau, bet čia yra gimęs mano brolis, čia augo mano seserys, čia mes visi atradinėjom pasaulį ir mokėmės jame gyventi, čia mes visi nuolat susitinkam dabar. Manau, kad Tėvynę su tėviške sutapatinti galintis žmogus turi būti dvigubai dėkingas likimui.
Pokario miestelis nebuvo labai draugingas: partizaninis karas čia buvo labai intensyvus, pirmųjų kolūkių skurdas - gūdus ir žlugdantis, mokykla - išsidraikiusi per keletą miestelio pastatų.
Bet gamta! Deglės slėniai iš vienos miestelio pusės, Dubysos - iš kitos, Kurtuvėnų miškai su keletu ežerų tuoj už Šiaulių-Kelmės plento. Visa tai dangstė ir švelnino dvasinio gyvenimo nyką.
Šiandien - savi rūpesčiai, vargai ir godos. Nebeaišku, ar dar turim savo valstybę, ar jau nebe? Išgyvensim per šitą kapitalizmo uraganą, kaip išgyvenom per komunizmo cunamį, ar išbėgiosim kas kur sau galutinai?
Viena aišku: čia gimusieji galės sakyti turį tėviškę, o per gyvenimą joje atrasti ir Tėvynę. Tvarkydami Tėvynės gyvenimą gal sukurs ir geresnę nei visos iki šiol buvusios Lietuvos valstybę. Svarbu, kad Bazilionų žemė tokio gyvenimo galimybę teikia. Nes čia kiekvienas gali rasti vietą, apie kurią gali pasakyti: čia mano tėviškė! Mano Tėvynė! Mano Lietuva.
Bazilionuose ir aš radau, kam gyventi: savo Tėvynei, Lietuvai, jos Valstybei.

Romualdas Ozolas
Nepriklausomybės Akto signataras